Rugsėjis

Rugsėjo mėnesį patyrėme daug naujų, ypatingų, kartais varginančių, bet labai smagių nuotykių. Pradedant lėlyčių suknelių siuvimu ir LEGO bokšto statymu ir baigiant vynuogių derliaus nuėmimu bei įkopimu į aukščiausią žemutinės Austrijos viršūnę! Rugsėjį sutikome mažame Austrijos miestelyje Trumau, o spalį sveikiname ne ką didesniame Vengrijos miestelyje Tóalmás.

Visų pirma esame dėkingi Dievui už galimybę tarnauti Austrijoje ir nuostabiai šeimai, kuri mus priėmė, maitino ir mylėjo visą mėnesį! Nemeluosiu sakydama, kad prisirišome prie mažųjų. Gan greitai žaidimai ir užsiėmimai su vaikais tapo smagiu laiko leidimu ne tik jiems, bet ir mums, o atėjus laikui atsisveikinti spaudė širdis lyg atsisveikinant su artimiausia šeima.

Gyvendami Austrijoje kasdien rytais dirbdavome ūkyje, po pietų Arnas dirbdavo nuotoliniu būdu marketingo srityje, o aš tuo metu laiką leisdavau su vaikais. Vakare, kai visi darbai baigti, būdavome visi kartu: kartais nuvažiuodavome pasižvalgyti po apylinkes (Dėl COVID-19 nesilankėme ten, kur būtų nesaugu, dažniausiai poilsiaudavome gryname ore - lauke arba didelėse erdvėse). Kartais išlėkdavome pasivažinėti dviračiais, o kartais tiesiog smagiai leisdavome laiką namie. Nepraleidome ir progos pavaišinti visus naminiais cepelinais! Vieną sekmadienį, po bažnyčios, pietauti susirinko visa šeima: tetos, dėdės ir seneliai kartu vaišintis lietuvišku patiekalu. :) Antrai savaitei einant į pabaigą baigėme tvarkyti vynuogyną (kaip tai darėme, galite skaityti mūsų pirmąjame dienoraščio įraše čia) Iki derliaus nuėmimo buvo likusi dar savaitė, tad užsiėmėme kitais ūkio darbais: padėjome išplauti stiklinius butelius šviežioms vynuogių sultims pilstyti, perdažėme traktorių, padėjome keisti langus naujai statomame name.

Savaitgalius leisdavome gamtoje. Mėnesio pradžioje kartu su visa šeima apsilankėme „Naturpark Sparbach“ - parke, kuriame galima išvysti nemažai gyvūnų, tarp jų - laisvai vaikštančius šernus, taip pat senovinės pilies griuvėsius. Vėliau kartu su vyriausia šeimos mergaite (6 m.) aplankėme Myrafälle krioklius ir įkopėme į šalia esantį 800 metrų kalną, kuriame gavome progą kopti tamsioje oloje. Mažoji labai džiūgavo! Turėjome ir dvi sunkesnes keliones dviese. Pradžioje jėgas išbandėme kopdami į Hohe Wand kalną. Nors jo aukštis vos siekia kilometrą, tačiau yra ganėtinai status ir prireikė nemažai vienas kito palaikymo tam, kad saugūs nusileistume žemyn (kokie nuostabūs tie vyrai, kurie padeda žmonoms įveikti aukščio baimes!). Lipant žemyn sulaukėme netikėtos žinutės iš universiteto Vengrijoje - Dievas parūpino galimybę įvažiuoti į šalį! Kitą dieną gavome specialias formas, kurias užpildę gavome leidimus kirsti Austrijos/Vengrijos sieną rugsėjo 26-ąją, tai reiškia, kad galėsime laiku pradėti mokslus Vengrijoje būdami joje fiziškai!

Paskutinę savaitę galiausiai užsisakę šiaurines lazdas pasiryžome didžiausiam iššūkiui - kopti į aukščiausią žemutinės Austrijos kalną - Schneeberg’ą. Ir nors man atrodė, kad kalnas, į kurį kopėme prieš tai, buvo ganėtinai baugus ir sudėtingas, čia susidūrėme su dar didesniais iššūkiais. Nežinau, ką būčiau dariusi be Arno, kuris, Dievo vedamas, taip mane ramino baugiomis akimirkomis. Patikėkit, lipti prie pat skardžio dviejų kilometrų aukštyje nėra itin smagu… Kartą jau buvau įkopusi į šį kalną - prieš du metus, kai pirmąjį kartą atvykau į Austriją. Tada ėjome ilguoju keliu ir užtrukome šešias valandas, kol pasiekėme viršūnę. Šįkart nusprendėme sutaupyti laiko rinkdamiesi trumpesnį kelią. Tik vėliau supratome, kad tai buvo sunkiausia trasa… Bet Dievas geras ir mes saugiai įkopėme į viršūnę bei nusileidome žemyn!

Praėjus kelioms dienoms vėl grįžome į darbus vynuogyne - prasidėjo derliaus nuėmimas! Neeilinė patirtis truko keturias dienas. Per šį laiką kartu su šeima ir draugais rankomis nuėmėme visą derlių. Liko tik vynuogynas, kuriame derlių nuims tam skirta mašina. Visos nuskintos vynuogės buvo išvežtos sulčių gamybai, pasivaišinti sultimis gavome ir mes! Kartu su vynuogių derliumi baigėsi ir mūsų darbai bei tarnystė Austrijoje. Nors likus kelioms dienoms iki išvykimo apsirgau sezoniniu peršalimu, bet aukštos temperatūros nebuvo ir rugsėjo 26-ąją laimingai ir saugiai kirtome Vengrijos sieną.

Šiuo metu esame bendrabutyje, 10 - dienų karantine. Šiandien yra paskutinė diena čia, ir jau rytoj persikelsime į mūsų nuolatinę gyvenamąją vietą ir pradėsime mokslus „Word of Life“ biblijos institute! Būdami karantine kasdien galėjome išeiti valandai laiko pasivaikščioti po universiteto teritoriją ir pasigrožėti gamta ir čia stovinčia pilimi, kurioje ir gyvensime. Tai - kadaise buvusio bajoro medžioklės namelis (pastatytas 1894m), dabar kartu su visa teritorija priklausantis universitetui. Nekantraujame pradėti mokslo metus ir pagaliau susipažinti su būsimais bendrakursiais!

Ačiū Dievui, ir jums visiems, už suteiktas galimybes būti čia!