Gruodis!

Tai nuostabus laikas, kada dauguma lietuvių laukia artėjančių švenčių ir susitikimo su giminėmis prie bendro Kūčių stalo Išskyrus šiais metais. Kaip ir visiems šis gruodis Biblijos institute buvo kitoks nei visados. Įprastais metais studentai išeina atostogų visam mėnesiui nuo pirmos gruodžio savaites iki pirmos sausio savaitės. Daugelis grįžta į savo namus, kas čia, Europoje, kas toliau – anapus vandenynų. Kiti pasilieka ir keliauja po Europą. Šį gruodį mes mokėmės ilgiau, nes pradėjome mokytis keliomis savaitėmis vėliau nei įprastai. Taigi atostogų iš viso gavome dvi savaites. Šį kartą daugiausiai apie jas ir pakalbėsime. Tikrai nuostabu, kokių stebuklų Dievas padarė atostogų metu!

Jau kurį laiką tvirtai galvojome, jog jokių šansų grįžti į Lietuvą nebus. Vengrija uždaryta užsieniečiams, tai jei ir išvažiuotume, būtų sunku grįžti. Jei ir grįžtume į Lietuvą, tai nebūtų daug prasmės, nes tektų karantinuotis 10 dienų.

Bet lapkričio gale Lietuvai paskelbus karantiną ir tapus įtrauktai į „paveiktų šalių“ sąrašą, pasirodo, atvažiuojant iš kitos raudonos zonos (jei nėra kertamos pilkosios zonos) nereikia karantinuotis. Taigi pradėjo augti šiokia tokia viltis. Pakalbėjus su Instituto administracija, gavome iš jų leidimą išvykti su sąlyga, jog grįžus teks 10 dienų praleisti karantine. Supratę, kad tikriausiai galėsime grįžti į Lietuvą Kalėdoms, pradėjome planuotis savo atostogas Lietuvoje.

Deja likus 2 savaitėm iki išvykimo, visa Lenkija buvo įrašyta į pilkąją zoną. Vadinasi, jei važiuosime per ją į Lietuvą, tai teks karantinuotis 10 dienų ir visos atostogos su artimaisiais nuplauktų. O kito tranzitinio kelio į Lietuvą per ES teritoriją pro kitur nėra. Taigi daug meldėmės ir likus 5 dienoms iki mūsų planuotos išvykimo dienos ES išleido pakeitimą, kad iš 16 Lenkijos vaivadijų tik 4 lieka pilkojoje zonoje, o likusios 12 grįžta į raudonąją zoną. Taigi, kelias į Lietuvą atsirado, tik jis tapo labiau vingiuotas, nes reikėjo apvažiuoti 4 vaivadijas. Kadangi viskas vyko taip netikėtai, o ir nenorėjome sukelti netinkamų vilčių artimiesiems, apie savo grįžimą beveik niekam iš namiškių nesakėme.

 Kelionė įvyko sklandžiai. 4:30 ryto išvažiavome iš Tóalmás. Stebėtinai ramiai palikome Vengriją ir patekome į Slovakiją. Per gražiuosius Tatrus važiavome vos prašvitus ir pakilus pirmajam rūkui, taigi buvo ne tik gražu, bet ir pavojinga. Staiga vairuodamas, lyg ir pamačiau kažkokį siluetą tūnantį ant kelio, tad staigai prilėtinau, pagalvojęs, kad tai gali būti koks į kelią išėjęs gyvūnas ar žmogus. Neapsirikau:

už kelių sekundžių mašina sustojo per keletą metrų nuo gražios elnių poros, kuri susižvalgiusi su mumis nušuoliavo savo keliais. Ramiai įvažiavome į Čekiją ir į Lenkiją. Policijos ekipažai kai kur stovėjo prie sienų kirtimo punktų, bet neatrodė, kad intensyviai tikrintų pravažiuojančiuosius. Galiausiai po keturių mėnesių nebuvimo Lietuvoje ir ilgos šešiolikos valandų kelionės kirtome Lietuvos sieną!

Lietuvoje pavyko nuveikti tikrai nemažai. Iš pradžių skubėjome pasidaryti COVID-19 antikūnų testą. Testas neprivalomas, bet jei randama antikūnų, tai reiškia, jog individas persirgo koronavirusu ir yra įgytas imunitetas 3-6 mėnesiams. Po trisdešimt šešių valandų gavome rezultatus. Pasirodo, abu persirgome besimptome forma maždaug lapkričio gale ir turime itin stiprų imunitetą. Beje, po kelionės nusprendėme, jog reikia suremontuoti mūsų nuostabų 2001 m. SUBARU automobilį, nes pradėjo kaisti variklis. Su Dievo pagalba pavyko surasti nuostabų meistrą, kuris sutiko remontuoti automobilį drauge (drauge todėl, nes labai norėjau išmokti daugiau apie jų remontą.) Tiems, kas nusimano apie mašinas, pasakysiu tiek, jog problema buvo surūdijęs pagrindinis radiatorius. Be to, pavyko kartu pakeisti variklio dangtelių tarpines, pagrindinį diržą (kuris buvo jau plonut plonutėlis ir tikras Dievo stebuklas, kad jis netrūko kelionės metu) ir kitus standartinius aksesuarus. P. S. Prieš šį remontą neturėjau nė žalio supratimo apie visą tai.

Daugiausiai laiko praleidome su artimaisiais žaisdami stalo žaidimus, bendraudami ir mėgaudamiesi vieni kitų bendryste. Kūčios ir Kalėdos buvo tikrai vienos jaukiausių, kurias esame patyrę. Pastaruosius tris metus Naujuosius sutikdavome „Saltshaker“ krikščioniškoje konferencijoje, bet šiemet teko padaryti tam pauzę ir vėl sugrįžti į tuo laikus, kai Naujieji metai yra sutinkami namie su tėvais. Dar pavyko padonoruoti kraujo pirmą kartą. Kaip tik neseniai gavau skambutį, jog dėl rastų COVID-19 antikūnų kraujo plazmą panaudojo koronavirusu sergantiems pacientams gydyti.

Po švenčių jau ir atėjo laikas grįžti atgal į institutą. Dar prieš kelionę gavome žinią, jog jei Vengrijos pasienio punktas užskaitys mūsų COVID-19 persirgimo pažymas ir neįrašys mūsų į sistemą, tai grįžus nereikės karantinuotis! Kelionė atgal praėjo stebėtinai greičiau. Tikriausiai todėl, jog keliaudami autostradomis pasiekėme Slovakiją per dešimt valandų. Bet užtrukome dar šešias valandas, kol pervažiavome per visus Tatrus ir pasiekėme savo namus Vengrijoje.

Grįžti buvo itin smagu, nes galėjome pasimatyti su draugais ir bendraklasiais, kurių labai išsiilgome per dvi savaites trukusias atostogas Lietuvoje! Grįžę sausio antrą dieną šeštadienio naktį po dviejų dienų pirmadienį vėl kibome į studijas.

Kaip tik dabar baiginėjasi semestras, dėl to darbų krūvis yra padidėjęs. Bet keletą dienų rasdamas laisvas akimirkas stengiausi kuo greičiau viską jums aprašyti.

Laimingų Naujųjų metų! – Arnas ir Gabrielė