Lapkritis

 

Lapkritis visada buvo vienas trumpiausių mėnesių metuose. Jau apsipratus su tamsiais spalio vakarais, lapų kritimo ir grėbimo mėnuo atrodo kaip nykus ir melancholiškas metas prieš artėjančias smagias gruodžio pramogas, tokias kaip pirmasis sniegas ar šventiškos Kalėdų nuotaikos. Tikriausiai mano gimtadienis šio mėnesio gale irgi pagreitina dabartį, nesgi visuomet gimtadienis ateina netikėtai. Bet be visos įžangos, šis lapkritis buvo įdomus ir pilnas gyvenimą visaip pakeitusių netikėtumų.

 

Dviejų savaičių karantinas

Net kelios dienos nespėjo praeiti nuo mūsų pavėluoto pasidalinimo apie spalio mėnesį, kai mus pasiekė žinios apie pirmus koronaviruso atvejus mūsų mažame Tóalmás miestelyje. Iš pradžių instituto vyresnybė mums uždraudė išeiti iš teritorijos. Bet savaitėi nepraėjus, netikėtai viruso simptomus pajuto ir pradėjo sirgti instituto darbuotojai ar net kai kurie studentai. Tuomet WOL Biblijos institutas greitai paskelbė dviejų savaičių karantiną lapkričio 11 dieną.

Studentai buvo izoliuoti savo bendrabučiuose ir negalėjo bendrauti su žmonėmis iš skirtingų kambarių. Visi turėjome tik po vieną ar dvi valandas per dieną, kada galėdavome išeiti pasivaikščioti, tam, kad studentai iš skirtingų bendrabučių išvengtų kontakto vaikščiojant tuo pačiu metu. Taip pat nutrūko bendras valgymas (maistas būdavo atnešamas 3 kartus per dieną į kambarius).

Tuo pačiu metu pagal Vengrijoje galiojančius įstatymus prasidėjo privalomos nuotolinės paskaitos (iki tol galėjome mokytis klasės patalpoje). Taigi visi izoliuoti ir uždaryti turėjome mokytis dvi savaites.

Bet viskas nebuvo taip blogai! Dauguma studentų, su kuriais teko pabendrauti, netgi labai džiaugėsi šiuo karantinu dėl kelių priežasčių. Pirma, visi daug labiau susibendravo su savo kambariokais. Antra, žymiai padaugėjo laisvo laiko (tarnystės kuriam laikui buvo sustabdytos o taip pat nebepraleisdavom laiko šnekučiuodamiesi su draugais prie pietų stalo).

Ypač mums su Gabrielė tai padėjo pasivyti mokslus keliose vietose, kur buvome atsilikę, bei praleisti daugiau laiko vienas su kitu, ko mums irgi labai trūko dėl intensyvaus tvarkaraščio. Turėjome puikią progą praleisti laiką darydami įvairiausius kalėdinius rankdarbius ar paprasčiausiai atsipalaiduoti žiūrėdami kokį filmą ar skaitydami įdomią knygą.

Taigi nepaisant socialinių bendravimo trūkumų, tikrai dauguma mėgavosi šiuo laiku. Žinoma, kai visus paleido iš karantino lapkričio 25 dieną, džiaugėmės dar labiau.

 

Trumpiausio karantino istorija

Keletą dienų prieš paleidžiant visus iš karantino, Gabrielė pasijautė šiek tiek prasčiau (skaudėjo galvą dėl neaiškių priežasčių). Vyresnybė paprašė mūsų, kad ji užpildytų sveikatingumo anketą, kurią turi užpildyti kiekvienas studentas, kuris turi bet kokį sveikatos sutrikimą. Per klaidą instituto vyresnybė pagalvojo, kad Gabrielė labai stipriai serga, o be to ir aš kartu, todėl 25 dieną, kai visus paleido, mums įsakė karantinuotis kitoje patalpoje (galbūt net kelioms savaitėms). Mes supratę, kad kažkas čia ne taip ir paaiškinę, kad Gabrielė jau kelias dienas jaučiasi puikiai, po vienos nakties praleistos karantine, gavome leidimą grįžti į savo nuolatinį vieno kambario butuką.

Taip jau sutapo, kad mus paleido kaip tik 26 lapkričio dieną, tai yra per JAV minimą padėkos dieną. Taigi tikrai galime pasakyti, jog šiais metais padėkos diena buvo reikšmingai sutikta ir išgyventa mūsų jaunoje šeimoje.

 

Mokslai

Kad ir nuotolinių būdu, bet ir toliau mokėmės įvairausių dalykų, susijusių su Biblijos nagrinėjimu.

Turėjome nuostabių paskaitų apie Pradžios knygą su dėstytoju iš JAV. Semestras baigsis sausio gale, bet jau nuo gruodžio pradžios intensyvės mokymosi tempai. Atskirų Biblijos knygų nagrinėjimo modelių beveik nebebus ir daugiausia laiko skirsime teoretinėms (sistematinės teologijos, senojo testamento tyrinėjimo ir hermeneutikos) paskaitoms, apie kurias plačiau rašėme spalio mėnesio įraše.

 

Netolima ateitis

Šiuo metu mums vis dar draudžiama palikti instituto teritoriją, nors joje jau galime vaikščioti ir būti be jokių pasivaikščiojimo tvarkaraščių ar bendravimo su kitais apribojimų. Tikriausiai dėl karantino negalėsime žiemos atostogų praleisti su artimaisiais Lietuvoje, o turėsime likti Vengrijoje. Bet aš vis nestokoju vilties, kad galbūt Dievas parūpins mums kelią į Lietuvą ir atgal.

Taigi toks buvo mūsų 2020 metų lapkritis.

 

Mielas adresante, ačiū, kad skyrei laiko ir perskaitei mūsų dienoraščio įrašą. Jei norėtum artimiau pabendrauti ar turi bet kokių klausimų, drąsiai rašyk man arba Gabrielei.

Ačiū už visus įvertinimus, padrąsinimus ir pasidalijimus, kurių sulaukėme iš jūsų. Tai mus suteikia džiaugsmo ir motyvacijos rasti laiko ir toliau dalintis :)

 

Būkit palaiminti!

– Arnas Valentukonis